Esu Andrius. Man 24m. Esu vyras iš 5 asmenų šeimos. Dirbu, esu nepakartojamame santykyje su nuostabia mergina. Ne už ilgo keliausiu į kariuomenę tarnauti.
2019m vasario mėnesį pradėjau eiti į konsultacijas pas psichologę. Iš kur šitas veiksmas?
Mano tėtis buvo alkoholikas. Ne prasčiausias variantas, darbą ir finansinius įsipareigojimus šeimoje sugebėdavo įvykdyti, tik kažko jam trūko gyvenime, kad malšino tą skausmą savo būdu.. Iš čia ir kilo mano problemos- nepasitikėjimas savim, kitais, nerimastingumas, paranoja, baimės, priklausomybės – pornografijai, masturbacijai.
Daug ir nuobodžiai galėčiau vardinti..
Studijuodamas patyriau gilią depresiją. Išgyvenau tik su Dievo pagalba. Nesižudžiau, nekankinau kaip nors savęs, tiesiog išbuvau tą laiką. Na ir pabaigiau studijas, sutikau merginą. Ir nuo pat studijų pradžios mano viduje kilo noras eiti pas psichologą, nes žinojau, kad esu ne toks kaip visi- nenormalus.
Labai mane paskatino kitų draugų netikėti pasidalinimai, kad eina pas psichologus. Galvodavau:
Na nieko sau drąsuoliai, kaip jie taip sugeba išeiti į tokią erdvę, eiti pas tokios srities žmogų..
Tada mergina pasidalino, kad irgi planuoja eiti. Tas faktas gal labiausiai mane pastumėjo, na nes kai mylimas žmogus sako, kad verta nueiti visiems, o dar širdyje žinai ir supranti, kad nori ir reikia… pabėgt ar sakyti ir meluoti, kad to nereikia, būtų buvę per daug absurdiška.
Na ir štai bandymas nr.1 – nepavyko, psichologė pasakė, kad negali manęs priimti, nes tai buvo ta pati pas kurią ėjo ir mano mergina. Neveltui viskas. Aš esu toks kur nelabai moku savim pasirūpinti (bent jau taip galvodavau) ir man sunku būna surasti naujos informacijos kur, pas ką, kaip. Tada ji mane nukreipė į “SOTAS” nes ten buvo 3-4 psichologai. Na ką šūvis nr.2 atrašė, pranešė, kad mano kontaktus perdavė psichologei. Man ji parašė, sutarėm laiką.
Ateinu ir laukiu.. įeinam į kabinetą ir pirmiausia apkalbam formalius dalykus. Kol kalbam juokas kyla manyje, nes psichologė jauna ir labai daili moteris. Galvoju:
O Dieve, kaip man reikės su ja kalbėtis kai nuo jos negaliu akių atiraukti, nes vis dar negaliu patikėti kad tai yra žmogus su kuriuo aš dirbsiu. Praeina 10min ir viskas nurimsta. Pajaučiu, kad esu laukiamas, gerbiamas ir viską ką sakysiu liks tik tarp mūsų. Nebelieka baimės slėpti dalykus.
Na su lyg kiekviena konsultacija vis drąsiau ir geriau jausdavausi. Bandydavau tik išėjus iš konsultacijos gyventi naujai, kitaip, su naujai išmoktais dalykais. Nevisu viskas sekdavosi. Teko paragauti ir triumfo ir nuopolių.
Po viso laikotarpio kurį teko išbūti galiu drąsiai teigti- nenormalūs yra tie, kurie yra laimingi ir neturi problemų, sako man viskas gerai, ir šypsosi negyva šypsena. Po visko lieki tik milžiniškas AČIŪ, kuriam nėra kalnų ar jūrų apsakyti kokio didumo dėkingumas yra.
Psichologija man padėjo suprasti save, atrasti save naujai, matyti iš šalies, kitu kampu, bandyti kalbėtis su savim (tiesiogine to žodžio prasme) matyti ir suprasti kitą, priimti save patį ir kitą, leisti būti savimi. O svarbiausia, kad PROBLEMOS virsta problemėlėm.
Ši psichologė – tai daugiau nei specialistas, visų pirma tai kitas žmogus, ne standartai ir ne formulės. Suprantantis, palaikantis, papurtantis, nuoširdus ir maloniai sutinkantis. Ir visad pradedantis viena fraze, kuri skambės iki gyvenimo pabaigos- Andriau kaip tu? 🙂