Drąsiai rekomenduoju Inetą Tamošiūnaitę kaip psichologę. Ji man sugebėjo padėti daugiau nei 6 kiti išbandyti psichologai, kai kurie iš jų turintys žymiai daugiau patirties. Tuo iki šiol negaliu atsistebėti ir todėl tai pirmas dalykas, kurį pabrėžiu kam nors apie ją pasakodama. Pas ją lankiausi beveik 2 metus.
Pirmiausia, ji padėjo man nustoti save spausti. Kai pirmą kartą apsilankiau pas ją, laikiau savo hobius antru darbu, kompulsyviai per daug sportavau. Viskas, ką dariau buvo tam, kad kažką sau ar kitiems įrodyti. Dėl šios priežasties kentėjo ne tik mano psichologinė bei emocinė sveikata, bet taip pat ir fizinė, nes nuolat persitempdavau tiek, kad buvo sušlubavusi širdies sveikata. Nors prireikė daug laiko, bet su jos pagalba nustojau su savimi elgtis kaip su įrankiu, skirtu pasiekti tikslams.
Taip pat Ineta padėjo man save labiau priimti. Didžiavausi tuo, kad gyvenime esu logiškas žmogus, bet negalėjau susigyventi su tuo, kad taip pat esu labai jautri. Nuolat buvau kraštutinume – kaupdavau skaudžias emocijas ir jausmus tol kol nebegalėdavau tverti ir to pasekoje priversdavau artimiausią žmogų nuo to kentėti išsiliedama pačiais netinkamiausiais momentais. Man gėda buvo liūdėti, gėda nerimauti, gėda pykti, o užvis labiau gėda buvo gėda gėdytis. (Puikus receptas vadinamam emocijų “snowball” efektui… ) Taip, aš gėdijausi praktiškai visų nemalonių savo emocijų, nes laikiau jas silpnybėmis. Ineta man suteikė saugią erdvę būti su savo jausmais ir padėjo su jais susigyventi tiek, kad jau galiu jausmus parodyti ir apie juos kalbėti ne tik psichologo kabinete, o tai man reiškia daug.
Pernai metais nuėjau vaidinti į teatrą. Turint omenyje, kad velniškai bijau bendravimo (o kur jau pasirodymas scenoje), tai man yra mano progreso įrodymas. Galiu drąsiai sakyti, kad prie to daug ir ko gero daugiausiai prisidėjo Inetos konsultacijos. Žinodama, kad visad turėsiu “atramą” pas ją kabinete, išdrįsau po kurio laiko imti lankyti savitarpio pagalbos grupę, o vėliau – deivių ratą (jei esate mergina/moteris ir nežinote kas tai – siūlau pasidomėti), ko pasekoje ėmiau labiau pasitikėti žmonėmis apskritai.
Be visa ko, noriu pasidžiaugti, kad Ineta gerai “jaučia” žmones (arba kitaip, yra itin empatiška) – ji matė, kad man sunku pačiai imtis iniciatyvos mūsų pokalbiuose, tad ilgai pati juos vesdavo. Tai man labai padėjo. Galiausiai, kai matė, kad jau pakankamai “išaugau” – iniciatyvą po truputį perleido man. Tai nebuvo staigus perėjimas ir už tai jai esu labai dėkinga. Būtent šito nesugebėjo žymiai daugiau patyrę psichologai. Taigi, jei patiriate socialinį nerimą kaip ir aš (galbūt įvardijate tai kaip didelį drovumą, nedrąsumą, bendravimo baimę, nemokėjimą bendrauti), arba jei ketinate pas psichologą lankytis pirmą kartą ir dėl to jaučiatės nejaukiai, manau, kad Ineta žinos kaip prie jūsų “prieiti”.
Iš savo patirties galiu sakyti, kad jei patiriate nerimą bendravime, o gal ir apskritai kasdienybėje, jei esate perfekcionistas iki pajuodavimo, jei statote kitus pirma savęs bet kokia kaina, jei pokalbiai apie jausmus verčia nepatogiai jaustis – Ineta žino kaip su tuo dirbti. Be abejo, negaliu sakyti, kad vienas psichologas tiks visiems, nes taip niekad nėra (visad juokauju, bet tuo pačiu ir labai rimtai sakau, kad lygiai taip pat kaip atrandi savo kirpėją – reikia taip pat atrasti ir sau tinkantį psichologą, o mano paieškos tęsėsi apie 5 metus). Ir vis tik pasikartosiu, kad Ineta man padėjo labiausiai iš daugelio psichologų. Apie ją atsiliepiu vien teigiamai.